puskiaulis

pùskiaulis, -ė smob. (1) 1. RtŽ, Rm, Brž, Jnš, Dglš paaugęs paršas, kiaulaitė: Pùskiaulis ažtat ir sunku inpenėt, kad vis auga ir auga Ds. Jau pùskiauliai, ale bekonai da ne tuoj bus Trgn. Jau pùskiaulis, ne paršas! Lp. Kiek te tą pùskiaulę valgysi Trgn. Prašau atvažiuotie, nesipuikavotie, an kito nesitikėtie, savo insidėtie: penkias žąseles, vieną puskiaulė̃lį, vieną baronėlį LB273. Paslikau vieną puskiauliùką Ds. 2. menk. nemandagus, neišauklėtas žmogus: Et, toks pùskiaulis tas piemuo Kp. Tikra pùskiaulė mergiotė Ds.